Šikokas tai rečiausia ir primityviausia japonų veislė. Kilusi vienoje iš Japonijos salyno salų – Šikoku. Dar gali būti vadinami Kochi – ken, nes manoma, kad būtent  Kochi regione gyvenę šikokai buvo gryniausi, dėl sunkaus praėjimo ten. Išskyriamos keturios šikokų linijos:

1.      Awa (išnyko II Pasaulinio karo metu);

2.      Hongawa;

3.      Hata;

4.      Uwajima (laikui bėgant susiliejo su Hata linija).

Taigi šiuolaikinis šikokas yra kilęs iš dviejų likusių linijų, kurio turi tam tikrus skiriamuosius bruožus. Vieni šunys turi daugiau vienos ar kitos linijų būdingų bruožų.  

Hongawa linijos atstovas pasižymi lieknumu, ištverme bei greitu judesiu. Šios linijos šuo yra lengvesnių kaulų ir neturi tankaus poplaukio. Japonų veisėjai pastebėjo, kad hongawa linijos atstovai taip pat turi puikios formos ausis bei tamsias akis. Iki II Pasaulinio karo net 80 proc. šios linijos šikokų buvo juodo sezamo spalvos (juoda su įrudžiu).

Hata linijos atstovas pasižymi sunkesne kaulų struktūra, priekinė kūno dalis yra geriau išsivysčiusi nei užpakalinė. Ši linija pasižymi plačia kaukole, mažesnėm ausim ir tankiu poplaukiu, taip pat yra skirtumas akių formoje ir spalvoje. Hata linijos atstovai daugumoje yra sezamo ir raudono sezamo spalvos. Juoda su įrudžiu sutinkama labai retai.

Reikia nepamiršti paminėti, kad šikoku ken – kochi ken dar buvo vadinami Tosa ken. Tosa ken pavadinimas buvo pakeistas išvengiant painiojimo su kovine japonų veisle Tosa.

Japonai šikokus labai vertino kaip puikius pagalbininkus medžioklėje. Dėl savo tvirto sudėjimo ir lengvo judesio jie puikiai padėjo medžiotojui su šernais. Net gi šiai dienai šie instinktai yra puikiai išslikę.

Nuo 1937 metų šikoku veislė yra laikoma Japonijos monumentu.

Spalvinimas ir išvaizda

Šikokas yra labai panašus į vilką, net gi ledenda yra, kad būtent šikokas turi vilko kraujo savyje. Manoma, kad šis pramanas kilęs nuo to, kad Šikoku saloje vilkai buvo išlikę ilgiau nei kitose. Taip pat įtakos turėjo ir išvaizdos panašumas.

Šikokas tai bebaimis, beveik laukinis šuo, kuris gali lėkti per kalnus, kalvas be jokių problemų dėl savo lygaus ir greito žingsnio bei stipraus atsispyrimo. Šikokas yra vidutinio ūgio ir sudėjimo šuo su puikiai išsivysčiusia raumenyno sistema. Tai yra aktyvus šuo su darbiniu potraukiu bei aktyve gyvensena. Tai turi puikiai matytis šunyje. Ausys turi būti stačios, uodega riesta ir nešama ant nugaros.  

Spalvos gali būti šios:

1.      raudonas sezamas (aka – goma);

2.      sezamas (goma);

3.      juodas sezamas (kuro – goma);

4.      juoda su įrudžiu (kuro), tačiau ši spalva turi turėti šviesius antakius;

5.      baltai kreminė (shiro), tačiau ši spalva nėra pageidautina ir FCI sistema nepripažįsta.

Visi šikokai turi turėti urajiro žymes. Tai yra baltą ar kreminę spalvą ant kojų ir kitų kūno vietų, skruostų ir snukio. 

Charakteris

Tai yra pakankamai draugiškas ir orientuotas į žmogų šuo. Vis dėl to tai medžioklinius instinktus išsaugojęs individas, kuris yra labai aktyvus ir budrus. Taip pat yra agresyvoki kitų gyvūnų atžvilgiu. Nereikia pamiršti, kad gali urgzti net gi ant savo šeimininko, retais atvejais kasti. Bet vis dėlto tai šuo atsidavęs šeimininkui, kartais užsispyręs ir „kurčias“, bet gebantis būti paklusniu. Retai lojantis, bet mokantis tai daryti.

Šikokas nėra šuo tinkamas šeimoms su mažais vaikais ir tiems kas dar nėra laikęs jokio šuns. Taip pat tai aktyvus šuo, pasyvus gyvenimo būdas jam netinkamas.